Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

kartais ateina suvokimas, kai žinai, kad praleidęs tam tikrą akimirką, net trumpiausią, jau nebeužmigsi. Šiandien tą akimirką praleidau ir aš, kai betė iš namo netoliese atėjo parūkyt prieš išskrendant į kopenhagą ir vėliau į malagą, aš vėl verkiau, bet šįkart ji neramino manęs, tik priglaudė šalia savo galvą, kol cigaretė visai susmilko.

 daug galvojų apie vilnių. apie miestą, kuris kiekvieną kartą tarsi pagimdo mane iš naujo. tam tikra prasme vilnius visuomet man buvo auklė ir įteigė tam tikrus moralinius principus. prisileisdavo arti arti, o paskui parodydavo save visai iš kitos pusės. vilniečiai  - lunatikai, įsikandę į savo įpročius, maldas ir nuobodybes, o taip pat - menininkai. Meninkai visi iki vieno. Užtenka pažiūrėt į erdves, kur prikaišiota daugybė lietuviškų sielų. tos erdvės atsiveria vis iš naujo, o jausmą, jog šis miestas turi tarsi dvigubą - o gal net trigubą realybę - galima jausti visur, net užmigus ant suoliuko Žemaitės skvere.

 dar man patinka vilniaus oras. jis visad toks apčiuopiamas, švarus, bet jame yra tarsi koks nekantrumas, kvėpavimas, noras sukurti ką nors naujo. nesibaigiantis dvylipumas. Vilnius - toks nedidelis, bet tuo pačiu vidumi didelis miestas. gal net kiek lietuviškas, jo viduje daug daugiau jausmų, nei išorėje.

taip ir klaidžioju po šį miestą šią vasarą - vis dar jausdama, kiek daug jam esu skolinga.
svajoju apie kambarį kur nors stoties rajone, ar bent kiek panašų į tą, vašingtono skvere,
bet vargu - - -

kartais net labai norint
negalima pasižadėti

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

2017 m. liepos 6 d., ketvirtadienis

aš ir betė iš to kito namo praktiškai iš karto nusprendėm, kad liepą pradėjom tyru savęs gydymu.
sako, gi iš karto dabar jau supranti, kas su tavim negerai, kai čia esi

tiesa, supranti ar bent jau manaisi suprantanti, ir todėl dabar valau save kaip seną apdulkėjusį pianiną, braukau per medį šluostėm be muilo, stengiuosi saugoti, kad tarp klavišų nepribėgtų vandens, vis tiek dar bus naudojamas, vis tiek sentimentai, vis tiek -- ilgai stovintis daiktas įgyja šiek tiek vertės,
o aš save irgi įsigijau

 pastebėjau, kad tekstai niekada neatsiranda, kai reikia, dažniau patys save susidiktuoja. tekstai išauga kaip vaikai - tikiesi vieno, gaunasi visai kitas, o galiausiai suvoki, kad jo net nepažįsti, jis tarsi svetimas. Dar neišmokau nei vaikų auginti, nei teksto parašyti. taip

come down love
berlin in the cold 

ateina laikas aplankyti Berlyną


2017 m. birželio 20 d., antradienis

įsivaizduokit baltą didžiulį ofisą. daug erdvės.
ir įsivaizduokit, kad atėję ten, turit devynias valandas rašymui
vien rašymui

ką nuveiktumėt?