Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

apskritai tai pradeda atrodyt, kad niekam niekad neįtiksiu, nebent pati sau. o kodėl blogai įtikt pačiai sau, paklaus kažkas mano galvoje. ogi todėl, kad gyvename visuomenėje ir tam, kad pritaptume, turime atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. štai taip.
 aš nebesudedu savo gyvenimo į vieną. aš nebesuprantu, kas turi būti tas vienas elementas, kuris mano galvoje vienija vilnių ir meilę, laivus ir niujorką, barseloną ir karštį, mokslus ir knygas, muziką ir praradimus. nėra to vieno elemento, nebent vienas ir tas pats kūnas, kuris viską perneša, bet ženklus be paaiškinimų palieka.
taip ir slenku kažkaip, susisukus į kažkokią vatą ir nenorinti būti nei čia, nei ten. aš tikriausiai žinau, ko man reikia, bet nežinau, kaip tai į savo gyvenimą sutalpinti, kaip gavus vieną neprarasti kito, kaip balansuoti tarp normų ir saviraiškos. kaip balansuoti tarp savo minčių. kaip žinoti, kad manęs tikrai klauso, kaip žinoti, kad pati savęs klausausi?
 o ruduo bus toks kaip visuomet. ir žiema bus tokia kaip visuomet. ir pavasaris ir tada vasara.
orai bus tokie patys, turiu omeny.
o toliau žiūrėsim

2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

kartais rašau laiškus sau į ateitį, kartais sportuoju ir noriu gražaus kūno, kartais tikiu, kad turiu gražų kūną, kartais mėgstu lengvus romanus, labai retai filosofiją, ir kartais skaitau savo eilėraščius lgbtq+ festivaly

libiamo, vadinos paskutinis
ta arija visiems daug reiškė - tau, man, lietuvos žmogaus teisių centrui, kažkokioms mirkčiojančioms šviesoms, metropoliteno lempoms, praeities nuoskaudoms ir dabarties draskymuisi.

jaučiuosi drąsesnė
esu drąsesnė
todėl gal reikėtų bijoti, ką jau dabar atneš ateitis

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

ir šiandien pirmą kartą paryčiais pajaučiau ateinant rudenį. gulėjau viengulėj lovoj su I, todėl prisislinkau arčiau ir bandžiau pamiršti tą jausmą, kad vėl rugsėjis. atrodo, tarsi mokyklinė šmėkla užklydo į kambarį, atrodo, jau tuoj suskambės žadintuvas ir reikės visai ne į ofisą, o kažkur ten, kur dar manęs likę
 dabar jau vakaras ir pradėjau galvoti, kaip vėl reikės visa tai išgyvent, vėl sudėt save į stalčiukus, užsukt iki begalybės ir nekvėpuoti, nekvėpuoti, nekvėpuoti iki pat paskutinės minutės, kai plaučiuose visai nebelikę oro ir tuomet privalai staigiai išnerti, išsilieti, kaip visad skaudžiai ir nenuspėjamai.
vis dar svarstau, ar važiuoti į paryžių, bijau abu dhabio lapkritį ir nebežinau, ar noriu save nešti ant pečių. gal reiktų pradėti treniruoti kojas, gal

 spintoje tarp daug popierių radau dvi nepanaudotas polaroido juosteles ir atviruką su troleibusu - norėčiau imti juo ir nuvažiuoti, nesirenkant krypties, ar mūsų

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

kartais ateina suvokimas, kai žinai, kad praleidęs tam tikrą akimirką, net trumpiausią, jau nebeužmigsi. Šiandien tą akimirką praleidau ir aš, kai betė iš namo netoliese atėjo parūkyt prieš išskrendant į kopenhagą ir vėliau į malagą, aš vėl verkiau, bet šįkart ji neramino manęs, tik priglaudė šalia savo galvą, kol cigaretė visai susmilko.

 daug galvojų apie vilnių. apie miestą, kuris kiekvieną kartą tarsi pagimdo mane iš naujo. tam tikra prasme vilnius visuomet man buvo auklė ir įteigė tam tikrus moralinius principus. prisileisdavo arti arti, o paskui parodydavo save visai iš kitos pusės. vilniečiai  - lunatikai, įsikandę į savo įpročius, maldas ir nuobodybes, o taip pat - menininkai. Meninkai visi iki vieno. Užtenka pažiūrėt į erdves, kur prikaišiota daugybė lietuviškų sielų. tos erdvės atsiveria vis iš naujo, o jausmą, jog šis miestas turi tarsi dvigubą - o gal net trigubą realybę - galima jausti visur, net užmigus ant suoliuko Žemaitės skvere.

 dar man patinka vilniaus oras. jis visad toks apčiuopiamas, švarus, bet jame yra tarsi koks nekantrumas, kvėpavimas, noras sukurti ką nors naujo. nesibaigiantis dvylipumas. Vilnius - toks nedidelis, bet tuo pačiu vidumi didelis miestas. gal net kiek lietuviškas, jo viduje daug daugiau jausmų, nei išorėje.

taip ir klaidžioju po šį miestą šią vasarą - vis dar jausdama, kiek daug jam esu skolinga.
svajoju apie kambarį kur nors stoties rajone, ar bent kiek panašų į tą, vašingtono skvere,
bet vargu - - -

kartais net labai norint
negalima pasižadėti