Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. liepos 6 d., ketvirtadienis

aš ir betė iš to kito namo praktiškai iš karto nusprendėm, kad liepą pradėjom tyru savęs gydymu.
sako, gi iš karto dabar jau supranti, kas su tavim negerai, kai čia esi

tiesa, supranti ar bent jau manaisi suprantanti, ir todėl dabar valau save kaip seną apdulkėjusį pianiną, braukau per medį šluostėm be muilo, stengiuosi saugoti, kad tarp klavišų nepribėgtų vandens, vis tiek dar bus naudojamas, vis tiek sentimentai, vis tiek -- ilgai stovintis daiktas įgyja šiek tiek vertės,
o aš save irgi įsigijau

 pastebėjau, kad tekstai niekada neatsiranda, kai reikia, dažniau patys save susidiktuoja. tekstai išauga kaip vaikai - tikiesi vieno, gaunasi visai kitas, o galiausiai suvoki, kad jo net nepažįsti, jis tarsi svetimas. Dar neišmokau nei vaikų auginti, nei teksto parašyti. taip

come down love
berlin in the cold 

ateina laikas aplankyti Berlyną


2017 m. birželio 20 d., antradienis

įsivaizduokit baltą didžiulį ofisą. daug erdvės.
ir įsivaizduokit, kad atėję ten, turit devynias valandas rašymui
vien rašymui

ką nuveiktumėt?

2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

mintys yra kramtoma guma
tiek kartų reikia jas perkąsti, kad galiausiai priimtum tinkamą sprendimą

2017 m. birželio 6 d., antradienis

ir noris taip paprastai sėdėti prie jūros vakarui ateinant, žiūrėti į tolį ir nieko negalvoti
gerti vandenį, ne vyną, nesiklausyti muzikos ir neskaityti knygų, tik būti ir būti taip, be minčių, be idėjų, be menkiausios pastangos - -

bandau sveikti
bandau sveikti
bandau sveikti

tokios dienos garsesnės už mus. tai šiek tiek primena visus tuos seniai žiūrėtus filmus, kai aplink skamba ispaniška muzika, vaisiai labai skanūs, o lūpos sūrios nuo jūros druskos, tarpupirščiuose dar likę smėlio

galiu rašyti šį tekstą mažame balkone siauroje Barselonos gatvėje, žiūrėti į balandį ant kamino ir galvoti apie ateitį, ir niekas neatrodo suspausta, niekas neatrodo nei toli nei arti, viskas tiesiog yra ir teka kaip upė...

šitaip aš ištekėsiu į gyvenimą ir šitaip aš po mėnesio ištekėsiu į Užupį, kur vėl sėdėsiu prie tilto ir galvosiu apie tuos laikus, kai laukiau tavęs ateinant -
sėdėsiu ten su užrašų knygute rankoje ir galvosiu apie tas žiemas, rudenius, pavasarius ir bejėgišką meilę, kuri kvėpavo ir duso tarp tų pačių namų stogų, dabar taip laisvai vaikštančią visu pasauliu, ir nors skauduliai kartais stipriai duria, gyvuojančią

gal viskas šiek tiek vėl primins mus, o galbūt šitie laikai dar geresni
gyvenimas keičiasi, o lieka tie patys klausimai

aš juokiuosi ir tu juokiesi

visko čia pasiilgau