Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

temsta, tamsėja, tamsu 

viskas vėl tarsi sulėtintai ir lėtai sukasi viduj.
Jau nebevažiuoja traukiniai per širdį, kepenis ir skrandį, jau nebenaikina geležinkeliai juodžemio laukų, tik kartais dar iššauna garai tiesiai į veidą arba nepakeliamai cypia stabdomo traukinio stabdžiai.
nepakeliamai skauda būti vienai, bet dabar, po metų, bent jau vėl pradedu mokytis būti viena. suprasti, kad jei išjungiau šviesą, ji ir liks išjungta. suprasti, kad jei šauksi, ne visada atsilieps.
dar nežinau, kur tai nuves. galbūt į temstantį vakarą, kai eisiu gaminti ir pjausdydama svogūnus galėsiu save pateisinti, kodėl verkiu, gal į rytojaus rytą, kuris bus darbingas ir šviesus. gal į tris dalykus, kuriuos prieš užmiegant pasakysim vieni kitiems ir pasijausim dėkingi. gal į save?

jei aš dar esu savo

2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

man nereikia jokio kito pripažinimo, tik mano pačios.
sunki savaitė, o ateinanti jau vėl kitokia. praleidau kiek daugiau nei mėnesį vilniuje, turėjau išskristi ketvirtadienį, bet negalėjau
atėjo tas laikas, kai lėktuvai jau irgi nebėra būtinybė. nenori, ir neskrendi

daug vaistų ir daug tablečių. vieni kiekvieną rytą, tą pačią valandą. jų negalima praleisti.
daug baimės, daug daug baimės, ir nerimas pripažinti tam tikrus dalykus.
bet po truputį vėl galėsiu pradėti rašyti. jaučiu, kad virvė šiek tiek atsilaisvino, vėl kvėpuoju

kaip apgaulinga čia viskas 

2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

šie metai buvo žvėriški ir aš nerandu tam kito žodžio. žvėriški, jau vien todėl, kad galų apibendrino ir tai, kokie buvo ir visi anksčiau buvę metai. skaudūs. laimingi. džiaugsmingi. pilni ir vieniši. du kartus amerika, du kartus ispanija, du kartus prancūzija. andora, emyratai, latvija ir švedija. vilnius net trims mėnesiams, virtusiems į vašką. ir viskas iki galo, nesimuliuojant nė vienos akimirkos, išjaučiant viską iki pat pat pat.
žvėriški metai, marinos šešėlis ir tiek daug skausmo - - skausmo, kurį nešuos toliau su savimi ir kurio nemoku paleist. nežmoniška aistra ir ledo luitai. namai ir praradimai. atradimai?

šiandien išėjau iš darbo ir pabaigiau epochą kuri tęsėsi tris akmens amžius
šiąnakt rūkėm balkone ir šąlo visas kūnas, bet šilo siela

kiek dar laiko tai tęsis?
šis kentėjimas, tamsios mintys ir nuolatinės pastangos kovojant


kitais metais mėnesiui važiuosiu į indiją

2017 m. gruodžio 14 d., ketvirtadienis

man būtų labai sunku sugalvoti vietą, kurioje dabar norėčiau būti. nes tai toks adrenalininis jausmas - kai gyvenimas pamažu susilieja į vieną labai ilgą dieną, ir aš pati tampu tarsi šešėliu, laukiančiu, bet nebesitikinčiu

tad jeigu reikėtų sugalvoti tą vieną vietą, kurioje būtų šiek tiek geriau, aš įsivaizduočiau milžinišką baseiną kokio dangoraižio dvidešimt pirmame aukšte, jame prieblanda, beveik tamsu, o ir lauke temsta, už lango žaižaruoja kitų pastatų šviesos, girdisi vandens pliuškenimas

kaip apibūdinti vandens garsą?
sunku, todėl verta paminėti tik žmonių rankas, kylančias aukštyn - virš vandens - o tada žemyn, po vandeniu, lėtai, lėtai...
tikriausiai nesimaudyčiau, tik sėdėčiau ant gulto prie to milžiniško baseino, norėdama, kad niekada nenušvistų, tik būtų pakankamai šilta ir nereikėtų judėti

galbūt galvočiau apie mariną abramovič, kuri praeitais metais sakė, kad reikia eiti praustis po dušu, nes vanduo suteikia kitą energiją - dabar vis tikiuos, kad palengvės, kai išsimaudysiu

deja

deja vu, marina, bet gal pagalvočiau apie tave, ir apie visus kitus
tą sekundę, kai jau turėčiau laiko,
nes juk mirę turėsime laiko pagalvoti,
kada gi kitada, marina,
argi ne?