Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. spalio 17 d., antradienis

man atrodė, kad aš niekada nuo nieko nebėgu, bet jei jau bėgu, tai tikrai pastebiu ir suprantu. bet ne visai.
dabar norėtųs trumpam pradingt savo pačios galvoj, susikurt kokį naują blogą ir parašyt apie visas naktis ir dienas, gyvenimus ir negyvenimus, nes kartais man atrodo, kad viskas mano viduj tiesiog nelimpa į vieną, negali būti suklijuojama, kad tos patirtys - jų per daug, jų milijonai, mano galva sprogsta ir aš noriu jas visas turėti atskirai.
taip ir atsiranda visi el. paštai, blogai, instagramai, keisti facebook puslapiai, tumblr - milžiniškas tavo paties cloud, kuriam vis tiek nesutelpi, nes juk kad ir kur slėpsiesi, esi vienas su savimi.
 Londonas šiais metais toks kitoks - su klykiančiais juodaodžių (no offense, toks rajonas) vaikais autobuse, varškės paieškomis ir nuostabiai skania pomidorų sriuba, prasidedančiomis disertacijos paieškomis, Vilniaus portretais ir visišku nežinojimu, kaip bus toliau.
Man tiesiog reikia pradėti kvėpuoti ir pradėti valytis savo galvą - vėl ir vėl iš naujo.
Skaitau Stephen King ir galvoju, kad šiuo metu aš nelabai ko noriu, gal tik pasveikti.
Pasveikti nuo ligų, kurios prasideda el. paštais ir facebookais, o baigiasi kažkur viduj,
neperskaitytom knygom ir darbais, kurių nesinori dirbti

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

apskritai tai pradeda atrodyt, kad niekam niekad neįtiksiu, nebent pati sau. o kodėl blogai įtikt pačiai sau, paklaus kažkas mano galvoje. ogi todėl, kad gyvename visuomenėje ir tam, kad pritaptume, turime atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. štai taip.
 aš nebesudedu savo gyvenimo į vieną. aš nebesuprantu, kas turi būti tas vienas elementas, kuris mano galvoje vienija vilnių ir meilę, laivus ir niujorką, barseloną ir karštį, mokslus ir knygas, muziką ir praradimus. nėra to vieno elemento, nebent vienas ir tas pats kūnas, kuris viską perneša, bet ženklus be paaiškinimų palieka.
taip ir slenku kažkaip, susisukus į kažkokią vatą ir nenorinti būti nei čia, nei ten. aš tikriausiai žinau, ko man reikia, bet nežinau, kaip tai į savo gyvenimą sutalpinti, kaip gavus vieną neprarasti kito, kaip balansuoti tarp normų ir saviraiškos. kaip balansuoti tarp savo minčių. kaip žinoti, kad manęs tikrai klauso, kaip žinoti, kad pati savęs klausausi?
 o ruduo bus toks kaip visuomet. ir žiema bus tokia kaip visuomet. ir pavasaris ir tada vasara.
orai bus tokie patys, turiu omeny.
o toliau žiūrėsim

2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

kartais rašau laiškus sau į ateitį, kartais sportuoju ir noriu gražaus kūno, kartais tikiu, kad turiu gražų kūną, kartais mėgstu lengvus romanus, labai retai filosofiją, ir kartais skaitau savo eilėraščius lgbtq+ festivaly

libiamo, vadinos paskutinis
ta arija visiems daug reiškė - tau, man, lietuvos žmogaus teisių centrui, kažkokioms mirkčiojančioms šviesoms, metropoliteno lempoms, praeities nuoskaudoms ir dabarties draskymuisi.

jaučiuosi drąsesnė
esu drąsesnė
todėl gal reikėtų bijoti, ką jau dabar atneš ateitis

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

ir šiandien pirmą kartą paryčiais pajaučiau ateinant rudenį. gulėjau viengulėj lovoj su I, todėl prisislinkau arčiau ir bandžiau pamiršti tą jausmą, kad vėl rugsėjis. atrodo, tarsi mokyklinė šmėkla užklydo į kambarį, atrodo, jau tuoj suskambės žadintuvas ir reikės visai ne į ofisą, o kažkur ten, kur dar manęs likę
 dabar jau vakaras ir pradėjau galvoti, kaip vėl reikės visa tai išgyvent, vėl sudėt save į stalčiukus, užsukt iki begalybės ir nekvėpuoti, nekvėpuoti, nekvėpuoti iki pat paskutinės minutės, kai plaučiuose visai nebelikę oro ir tuomet privalai staigiai išnerti, išsilieti, kaip visad skaudžiai ir nenuspėjamai.
vis dar svarstau, ar važiuoti į paryžių, bijau abu dhabio lapkritį ir nebežinau, ar noriu save nešti ant pečių. gal reiktų pradėti treniruoti kojas, gal

 spintoje tarp daug popierių radau dvi nepanaudotas polaroido juosteles ir atviruką su troleibusu - norėčiau imti juo ir nuvažiuoti, nesirenkant krypties, ar mūsų