Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. birželio 20 d., antradienis

įsivaizduokit baltą didžiulį ofisą. daug erdvės.
ir įsivaizduokit, kad atėję ten, turit devynias valandas rašymui
vien rašymui

ką nuveiktumėt?

2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

mintys yra kramtoma guma
tiek kartų reikia jas perkąsti, kad galiausiai priimtum tinkamą sprendimą

2017 m. birželio 6 d., antradienis

ir noris taip paprastai sėdėti prie jūros vakarui ateinant, žiūrėti į tolį ir nieko negalvoti
gerti vandenį, ne vyną, nesiklausyti muzikos ir neskaityti knygų, tik būti ir būti taip, be minčių, be idėjų, be menkiausios pastangos - -

bandau sveikti
bandau sveikti
bandau sveikti

tokios dienos garsesnės už mus. tai šiek tiek primena visus tuos seniai žiūrėtus filmus, kai aplink skamba ispaniška muzika, vaisiai labai skanūs, o lūpos sūrios nuo jūros druskos, tarpupirščiuose dar likę smėlio

galiu rašyti šį tekstą mažame balkone siauroje Barselonos gatvėje, žiūrėti į balandį ant kamino ir galvoti apie ateitį, ir niekas neatrodo suspausta, niekas neatrodo nei toli nei arti, viskas tiesiog yra ir teka kaip upė...

šitaip aš ištekėsiu į gyvenimą ir šitaip aš po mėnesio ištekėsiu į Užupį, kur vėl sėdėsiu prie tilto ir galvosiu apie tuos laikus, kai laukiau tavęs ateinant -
sėdėsiu ten su užrašų knygute rankoje ir galvosiu apie tas žiemas, rudenius, pavasarius ir bejėgišką meilę, kuri kvėpavo ir duso tarp tų pačių namų stogų, dabar taip laisvai vaikštančią visu pasauliu, ir nors skauduliai kartais stipriai duria, gyvuojančią

gal viskas šiek tiek vėl primins mus, o galbūt šitie laikai dar geresni
gyvenimas keičiasi, o lieka tie patys klausimai

aš juokiuosi ir tu juokiesi

visko čia pasiilgau

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

kartais man įdomu ar čia dar liko žmonių
kartais man įdomu, ar aš čia dar likau

 požiūrio kampas, požiūrio šviesa yra svarbūs. Vakar kačių gerbėja vietoj geltonos lemputės įsuko raudoną, ir dabar vanduo nuo mano šlapių plaukų krinta ant blankiai raudonos lovos.
vis nesusikaupiu ties pagalba sau, todėl lieku savo pačios psichologe. vienas žvilgsnis į šalį - viskas primena oro uostą, net parkas pro kurį bėgu. vienas žvilgsnis į šalį - niekas nieko neprimena, niekas neturi ir neturėjo eigos ar prasmės
iš namiokės kambario sklinda keistas kūdikio verksmas, ir aš nežinau, ar reiktų sunerimti, ar džiaugtis, bet tai apibūdina daugmaž viską, kas vyksta gyvenime.
tikriausiai reikėtų džiaugtis, nes kasdienybėje labai daug juoko, skanaus maisto, o kažkur baltoj lentynoj vis dar laukia mylimos knygos, bet visgi labiausiai pasiilgau miško -  vientiso, paprasto, ir primenančio namus