Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

kartais man įdomu ar čia dar liko žmonių
kartais man įdomu, ar aš čia dar likau

 požiūrio kampas, požiūrio šviesa yra svarbūs. Vakar kačių gerbėja vietoj geltonos lemputės įsuko raudoną, ir dabar vanduo nuo mano šlapių plaukų krinta ant blankiai raudonos lovos.
vis nesusikaupiu ties pagalba sau, todėl lieku savo pačios psichologe. vienas žvilgsnis į šalį - viskas primena oro uostą, net parkas pro kurį bėgu. vienas žvilgsnis į šalį - niekas nieko neprimena, niekas neturi ir neturėjo eigos ar prasmės
iš namiokės kambario sklinda keistas kūdikio verksmas, ir aš nežinau, ar reiktų sunerimti, ar džiaugtis, bet tai apibūdina daugmaž viską, kas vyksta gyvenime.
tikriausiai reikėtų džiaugtis, nes kasdienybėje labai daug juoko, skanaus maisto, o kažkur baltoj lentynoj vis dar laukia mylimos knygos, bet visgi labiausiai pasiilgau miško -  vientiso, paprasto, ir primenančio namus

2017 m. gegužės 16 d., antradienis

ir viskas taip stabiliai krinta, krinta, krinta ir šiek tiek pakyla, ir toliau leidžiasi žemyn

būti suaugusiam sunku ne todėl, kad reikia pačiam priimti sprendimus, o todėl, kad kasdien supranti, koks mažas iš tiesų esi. ir visgi net ir racionalizuojant šį faktą savo galvoje vis tiek galima rinktis, kaip priimti tokią informaciją
galima pykti ir skųstis kasdien ir galima juoktis iki nukritimo iš beviltiškumo
skirtumas tik toks, kad juokas ilgina gyvenimą
galima eiti mokytis dirbti su video redagavimo programa keturias dienas iš eilės arba galima gulėti lovoje su kompiuteriu
skirtumas tik toks, kad video editing jau yra skillsas ir šiokia tokia socializacija
galima skaityti knygas ir jas analizuoti arba galima skaityti etiketes ant buteliukų
skirtumas tik toks, kad jokio skirtumo, svarbiausia skaityti
- - -
gerai jau, ivaškevičiaus madagaskaras yra daugiau nei tekstas ant autobuso šono
- - -

vis dar sunku suvokti tuos skirtumus ir pasirinkti teisingai. Vis dar sunku suvokti, kad kartais, net pasirinkus geriausią sprendimą, skauda giliai, ilgai ir intensyviai. Vis dar dvidešimt metų, o negaliu atsikratyti vaikiškų minčių ir kartais atrodo, kad anksčiau buvau daug protingesnė.

vis dar esu
bet vis dar 
dar bet 
esu vis

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

I will sit in front of a piano, so I won't face people, only music

Parke prie enbankment stoties jau beveik nužydėjo tulpės, žmonės skuba pro šalį, vyras skėčiu kasosi smakrą

aš lieku stebėti jų visų ant suoliuko - jau prieš daug metų išmokau žiūrėti į žmones (o kartais ir tiesiai per juos), o ne į pastatus, ir visgi per medžių lapus prasišviečiančios plytos šiek tiek primina visas tas žavias aukštybes, ypač Niujorką

Galvojau, kiek žmonių reikėtų įspėti, ir ar reikėtų - kad jau atpažįstu šią būseną, kad ji, negydoma, veda prie to paties rezultato, kuris nėra nei geras, nei blogas - neišsitenkantis savyje lūžis, kad jau tuoj būsiu visai kitas žmogus, ir jei ir galės mane atpažinti, tai tik tie, kurie labai norės, o kiti 

liks už linijos, tai vyksta natūraliai, aš neforsuoju --
Vėl pavyko nežinomam apšnerkštam rajone, trijų aukštų baro palėpėj raudonom šviesom rasti fortepijoną, ką jis mums šiandien pagros
ir mes ką jam 

dainuosim

2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

keista jausti, kad laikas gali eiti taip greitai ir lėtai tuo pat metu -
grįžtu į kambarį šalia medžio su voverėmis ir sėdžiu ant lovos porą valandų žiūrėdama į vieną tašką, galvodama, kad išgyvenau šią dieną ir dabar esu tokia laiminga.
nusiperu nektarinų ir tą pačią sekundę prasideda vasara, pradedu svajoti
norėčiau dabar iš karto nupirkti mums bilietus į rodą, kretą, nepalą, bet kur, kur būtų šiek tiek šilčiau ir niekas neprimintų apie žiemą viduj ir tą, kuri praėjo
bet tikriausiai šįkart tiesiog leisiu sau suptis
ir tikėsiuos, kad vidinė inercija eiti ir ieškoti nesustos