Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

šie metai buvo žvėriški ir aš nerandu tam kito žodžio. žvėriški, jau vien todėl, kad galų apibendrino ir tai, kokie buvo ir visi anksčiau buvę metai. skaudūs. laimingi. džiaugsmingi. pilni ir vieniši. du kartus amerika, du kartus ispanija, du kartus prancūzija. andora, emyratai, latvija ir švedija. vilnius net trims mėnesiams, virtusiems į vašką. ir viskas iki galo, nesimuliuojant nė vienos akimirkos, išjaučiant viską iki pat pat pat.
žvėriški metai, marinos šešėlis ir tiek daug skausmo - - skausmo, kurį nešuos toliau su savimi ir kurio nemoku paleist. nežmoniška aistra ir ledo luitai. namai ir praradimai. atradimai?

šiandien išėjau iš darbo ir pabaigiau epochą kuri tęsėsi tris akmens amžius
šiąnakt rūkėm balkone ir šąlo visas kūnas, bet šilo siela

kiek dar laiko tai tęsis?
šis kentėjimas, tamsios mintys ir nuolatinės pastangos kovojant


kitais metais mėnesiui važiuosiu į indiją

2017 m. gruodžio 14 d., ketvirtadienis

man būtų labai sunku sugalvoti vietą, kurioje dabar norėčiau būti. nes tai toks adrenalininis jausmas - kai gyvenimas pamažu susilieja į vieną labai ilgą dieną, ir aš pati tampu tarsi šešėliu, laukiančiu, bet nebesitikinčiu

tad jeigu reikėtų sugalvoti tą vieną vietą, kurioje būtų šiek tiek geriau, aš įsivaizduočiau milžinišką baseiną kokio dangoraižio dvidešimt pirmame aukšte, jame prieblanda, beveik tamsu, o ir lauke temsta, už lango žaižaruoja kitų pastatų šviesos, girdisi vandens pliuškenimas

kaip apibūdinti vandens garsą?
sunku, todėl verta paminėti tik žmonių rankas, kylančias aukštyn - virš vandens - o tada žemyn, po vandeniu, lėtai, lėtai...
tikriausiai nesimaudyčiau, tik sėdėčiau ant gulto prie to milžiniško baseino, norėdama, kad niekada nenušvistų, tik būtų pakankamai šilta ir nereikėtų judėti

galbūt galvočiau apie mariną abramovič, kuri praeitais metais sakė, kad reikia eiti praustis po dušu, nes vanduo suteikia kitą energiją - dabar vis tikiuos, kad palengvės, kai išsimaudysiu

deja

deja vu, marina, bet gal pagalvočiau apie tave, ir apie visus kitus
tą sekundę, kai jau turėčiau laiko,
nes juk mirę turėsime laiko pagalvoti,
kada gi kitada, marina,
argi ne?

2017 m. spalio 17 d., antradienis

man atrodė, kad aš niekada nuo nieko nebėgu, bet jei jau bėgu, tai tikrai pastebiu ir suprantu. bet ne visai.
dabar norėtųs trumpam pradingt savo pačios galvoj, susikurt kokį naują blogą ir parašyt apie visas naktis ir dienas, gyvenimus ir negyvenimus, nes kartais man atrodo, kad viskas mano viduj tiesiog nelimpa į vieną, negali būti suklijuojama, kad tos patirtys - jų per daug, jų milijonai, mano galva sprogsta ir aš noriu jas visas turėti atskirai.
taip ir atsiranda visi el. paštai, blogai, instagramai, keisti facebook puslapiai, tumblr - milžiniškas tavo paties cloud, kuriam vis tiek nesutelpi, nes juk kad ir kur slėpsiesi, esi vienas su savimi.
 Londonas šiais metais toks kitoks - su klykiančiais juodaodžių (no offense, toks rajonas) vaikais autobuse, varškės paieškomis ir nuostabiai skania pomidorų sriuba, prasidedančiomis disertacijos paieškomis, Vilniaus portretais ir visišku nežinojimu, kaip bus toliau.
Man tiesiog reikia pradėti kvėpuoti ir pradėti valytis savo galvą - vėl ir vėl iš naujo.
Skaitau Stephen King ir galvoju, kad šiuo metu aš nelabai ko noriu, gal tik pasveikti.
Pasveikti nuo ligų, kurios prasideda el. paštais ir facebookais, o baigiasi kažkur viduj,
neperskaitytom knygom ir darbais, kurių nesinori dirbti

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

apskritai tai pradeda atrodyt, kad niekam niekad neįtiksiu, nebent pati sau. o kodėl blogai įtikt pačiai sau, paklaus kažkas mano galvoje. ogi todėl, kad gyvename visuomenėje ir tam, kad pritaptume, turime atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. štai taip.
 aš nebesudedu savo gyvenimo į vieną. aš nebesuprantu, kas turi būti tas vienas elementas, kuris mano galvoje vienija vilnių ir meilę, laivus ir niujorką, barseloną ir karštį, mokslus ir knygas, muziką ir praradimus. nėra to vieno elemento, nebent vienas ir tas pats kūnas, kuris viską perneša, bet ženklus be paaiškinimų palieka.
taip ir slenku kažkaip, susisukus į kažkokią vatą ir nenorinti būti nei čia, nei ten. aš tikriausiai žinau, ko man reikia, bet nežinau, kaip tai į savo gyvenimą sutalpinti, kaip gavus vieną neprarasti kito, kaip balansuoti tarp normų ir saviraiškos. kaip balansuoti tarp savo minčių. kaip žinoti, kad manęs tikrai klauso, kaip žinoti, kad pati savęs klausausi?
 o ruduo bus toks kaip visuomet. ir žiema bus tokia kaip visuomet. ir pavasaris ir tada vasara.
orai bus tokie patys, turiu omeny.
o toliau žiūrėsim