Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

supratau, kad pažįstu visus rajono katinus - jie lengvai prabėga pro mane tokiais vakarais, kaip šis. grįžtu iš jogos ir gatvėje nusėdęs rūkas, pro namų langus matau ant sienos pakabintą snieglentę ir saulės apšviestus kalnus dideliam kaip pasaulis televizoriuj, kitam kambary pakabinta riedlentė.

visi turi savo aistras.

aš šiek tiek įsimylėjau mūsų rajoną, nes kelią iki jogos ir atgal jau moku atmintinai, todėl pradėjau matyti skirtingus gyvenimus - juodaodę mergaitę žaidžiančią su barbe, ant mažyčio balkono vazonuose išdėliotus skirtingos spalvos šviestuvus, netikėtai gatvėje skambantį operinį tenoro balsą. dar myliu savo namus - šiandien čia nėra karšto vandens, bet yra bukowskio užrašai apie meilę ir šiek tiek žolelių arbatos.

you can't push the river, šiandien man sakė. ir aš supratau, kad dažnai stoviu upėj uždėjusi ranką ant fortepijono ir žiūriu į srovę taip, tarsi galėčiau ją vytis. tačiau ne visad galiu, ne visad ir reikia. galbūt tai, kad negalime į tą pačią upę įbristi du kartus, yra išsigelbėjimas, ne bausmė?

daugiau nesinori šiandien kalbėti
susisupsiu į save
o rytoj pradėsiu iš naujo





2018 m. balandžio 2 d., pirmadienis

ir vėl rašau, kai pažadu sau, kad nerašysiu. rašytojai, poetai. sunkūs apibrėžimai.
žiūriu į savo spausdinimo mašinėlę ir galvoju, kodėl prisirišu prie daiktų taip retai, kai žmones daug sunkiau paleist. Kažkodėl vos tik paliečiau spausdinimo mašinėlę pradėjau ją vertinti tarsi ką tik gimusį kačiuką, kurį turiu labai saugoti. Galbūt todėl, kad ši dovana man simbolizuoja meilę.
Stebiuosi, kad kai kurie žmonės iš tiesų sugeba nešiotis su savimi ramybę kasdien neidami į jogą. Man taip nepavyksta, o kai pavyksta, suprantu, kiek daug liko mokytis.
Bet gal ir gerai.

Ačiū už naujus dalykus: devendra yra labai gražus vardas, tu parlais français avec moi, skeitų parkus, kokteilius, tiramisu su almond fingers ir šiaip už viską.

2018 m. kovo 26 d., pirmadienis

aš negeriu dažnai, nors man tai atrodo romantiška.
Tačiau dabar, sėdėdama su vyno taure ant juodos mūsų sofos, žiūriu į savo spausdinimo mašinėlę ir galvoju, kad gerti kartais verta.
 Gyvenimas yra gražus, jei moki atsipalaiduoti. Jei moki išlaisvinti savo mintis iš amžino narvo. Jei tuomet, kai skaitai Dostojevskį ar Ibseną, pamiršti apie savo gyvenimą.
Aš laukiau laiško iš tavęs per savo gimtadienį. Maniau, kad nesvarbu, kur esi, vis tiek pagalvosi apie mane, juk aš galvojau apie tave. Maniau, kad parašysi man, nes matai visus tuos stogus, kaminus, gatveles, kuriomis vaikščiota, net jei tik sapnuose.
Pasiilgstu, tačiau negi turiu kaip pasakyti?