Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

čęčę (patikrinau, ar lietuviškos raidės)
 Lagaminai jau sukrauti. Visos knygos sudėtos. Turėtų užtekti devynioms dienoms tų kelių tūkstančių lapų.. Ir gelia širdį.
 Atrodo, šis laukimas, šis vakaras, šie jausmai, diena, niekada nesibaigs. Nuvalau nuo nuotraukų rėmelių dulkes, ištraukiu senus akinius nuo saulės. Vaizdas tarsi dreba. Šiandienos tarsi nebus. Juk niekada nebūna? Kai nusimato įvykis/nuotykis, laukimas ir pasiruošimas tam, galvojimas, o ypač diena Prieš pasimiršta. Man tik skaudu palikt nuoširdžias mėlynas akis ir šilumą - žinau, kad ateinančias dešimt dienų būsiu visiškai viena. Su savo mintimis, norais, galimybėmis ir gyvenimu. Po šitiek laiko... Atostogos? Atvirai? Nežinau, ar ištversiu. Per daug pripratau judėti, nesikaupti, skristi ir kristi, ir tas laukiantis pastovumas varo iš proto. Aš su savim. Genijus ir kvailys viename kambaryje. Vienoje galvoje. Viename pasaulyje .. ou , shit.
 Ir įsivaizduoju, kaip Tu sakai : "didžiuojuos savim , kad galėčiau viską vieną dieną mesti ir palikti. Man nieko netrūktų. Nejausčiau jokio skausmo. "

Ir dar man trupučiuką gėda prisipažinti, kad man taip niekada nenutiks. Nes aš jus visus tiesiog myliu.
Geros savaitės ir dienų be manęssss (ha. tingiu šauktuką dėt)

Pasimatysim. šypt

4 komentarai:

ašmūn pū rašė...

kur ir kaip tavo kelionė tęsės?

MŪZA. rašė...

kelionė tęsėsi Egipto pakraščiukais ir Afrikos dykumom.. :)

ašmūn pū rašė...

wow, o ten smagu!

MŪZA. rašė...

taip, visai nieko .šypt