Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

Negaliu pakęsti to krūpčiojančio skausmo viduje, kurį kiekvienu žodžiu grąžini į mane. Tik tu taip sugebi, ha. O gal ne tu. Gal meilė vėl šnabžda, kad be kančios neegzistuoja.
 Ei, Dieve, išgirsk vaiko balsą: noriu būti savimi, noriu atgauti save, man nereikia nieko pašalinio širdyje. Dabar. Tegul ten pasilieka tie, kurie buvo iki šio rudens; tegul ten pasilieka tie, kuriais aš nuoširdžiai tikiu.
 Tu sakydavai, kad tu mane myli, aš sakydavau, kad aš tave myliu labiau. Ir va, dabar tai tave nužudė.
" Per didelė meilė mane nužudė. Mylėjau Tave visą. Tavo nušiurusius plaukų galiukus, Tavo truputį gergždantį balsą, apelsinus ir Tavo žavėjimąsį kvepalais. O dabar aš tik myliu. Tas "aš labiau". Sugriovė ir išbarstė kaip smiltis pajūry vėjas išnešioja. Po biški. Subėriau kur kitur ".
 Paslapties nebelieka. Durys atviros. Tikiuos, viskas nesibaigs taip lengvai, kaip tu manai, kad gali baigtis. Norėčiau paskęst aukštai danguje, kur galės būti tik mano pasaulis. Kažkada prašiau, kad atiduotum mane Debesiui. 
 Bet ei, pala. Aš juk niekada neketinau aukoti tau savo gyvenimo. Tu žinojai, kad galiu daug, bet niekada nemanei, kad galėsi pamatyti mano galybę savo akimis. Dar nepamatei. Bet juk su baime lauki, kad taip gali atsitikti.
Ar Tu matei, paklydusį paukštį, ieškantį tako nakties tamsoje? Ar tu matei, paukščiai sugrįžta. Ar tu matei, kaip verkia dangus? Ar tu matei, kaip rudenio lietūs nuplauna takus į tavo namus?
 Pašauk man šiltą lietų. Tik pašauk.
 Gyvenimo epizodai. Aš jus visus palydėsiu, bet jūs negyvensit manyje amžinai. Nes viskas turi pradžią ir pabaigą.
  Ar Tu matei, kaip rudenio lietūs nuplauna takus, į tavo namus?
O aš žinau, kad dar ilgai tavęs ieškosiu. Nedingsi, kaip sapnai nedingsta pasibaigus vaikystei... Tik juk žinai, kad ir jie ne kiekvieną naktį pasirodo.
 Čiao, slyvuke. Visada prisiminsi, kad buvai mano mylimiausia.
 Nes viltis, ah, ta durnių motina - miršta paskutinė.

 Trijų metų brolis pusvalandį stovėjo išsižiojęs, kai jam mama pasakė, kad jo pusantrų metukų sesė irgi kažkada užaugs.

 Ir žinot ką, jei jau kalbėti nuoširdžiai, paskutiniam brūkštelėjimui... Prieikit arčiau visi, kurie trokštat tikėjimo ir nuoširdumo. Aš Čia. Kad ir kaip mane kankino, nepasiduosiu. Akis į viršų. Nebijok, prieik Arčiau.

Komentarų nėra: