Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2011 m. sausio 4 d., antradienis

užsuko.
Prieš akis laiškas. Su voku, užklijuotas, net adresas, ir jis jau parašytas. Tereikia įmesti į pašto dėžutę, ir galbūt gavėjas jau po dviejų dienų jį skaitys.
 Ateina būgnais ir gražiais žingsniais mano vidus. Siųsti, ar palikti? Uždaryti stalčiuje, kvepiančiu ramunėm? Išmirkyti arbatoje? Įkišti į spintos giliausią kampelį, atrasti po kelių metų ir vėl truputį paverkti?
 Nežinau, kiek kartų dar atsibusiu užtinusiom akim. Gal ir nekelsiu sau šio klausimo, nes... Padeda suvokimas, kad tas žmogus nevertas mano ašarų. O ką daryti, kai supranti, kad vertas? Ir ne tik ašarų, o daug daugiau?
 O naktį taip tyliai pagalvojau : po velniais fiziką ir tuos dalykus, kurių man nereikia. Nebūsiu genijus visur. Renkuos save, galbūt nuo šiandien?
 Akys jau sugadintos nuo per ilgo žiūrėjimo, kelios knygos perskaitytos, ko man dar reikia.
 tik trupučiuko atlaidumo.
savyje netyčia atradau budą ir dabar šypsaus. Nušvitimas. Ha.

o gal visi pasaulio genijai yra teisūs, ir aš tiesiog svaičioju.

Komentarų nėra: