Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Labai retai mano jaukumo recepte nebūna Jūsų. Žmonių. Tais retais atvejais, kai nebūna, aš atsisėdu sau viena, be problemų. Įlendu į karštą vonią, paskaitau gerą knygą, Pasiemu gitarą, užsidegu kelias žvakes, šalia pasidedu arbatą. Vėliau einu miegoti, kupina gražių sapnų ir ramaus vakaro šilumos.
 Tačiau su Jumis, žmonėmis, kitaip būna. Jūs visą šį vaizdą paverčiat tikru. Juokiatės, šypsotės, mes galim kalbėti apie nieką, nors ir visą naktį; šalia žiba žvaigždės arba loja piktas kaimynų šuo. Neišsispragina popkornai ir rodo Narnijos kronikas. Aš užmiegu, kaip visada užmiegu per filmus, kurie būna labai įdomus. (arba atvirkščiai)
O jei atvirai, tai aš tik pagalvojau, kodėl taip yra ..
 Kodėl jūs niekada neklausėt , kas jūs man esat? Kodėl niekada neprašėt dėl jūsų padaryti kelių neįmanomų dalykų? Kodėl neprašėt įrodyti jums savo prisirišimo? Kodėl niekada nesmerkėt? Kodėl jūs visada supratot? Kodėl aš? Kodėl mes?
Palengva aplanko snaudulys. Ir mes miegam sau trise vienoje lovoje, ir mums gerai, ir kažkada anksti iš ryto dar randam toj lovoj ir šunį, ir mums vis vien gerai, ir mes sėdim prie didelių langų, svaidomės apelsinais ir nuvertinam vištas, ir mums puiku, mes šildomės ir žiūrim filmus.
Ir, po galais (atata, kaip norėjau tuos du žodžius parašyt), čia yra Draugystė.

p.s. Mes dainas gi irgi kuriam:
Kūdikis ežereeee..
Ištaršytais plaukaaaiss...

Komentarų nėra: