Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2011 m. vasario 9 d., trečiadienis

Matėt dangų? Matėt?
Galų gale žvaigždės. Vėjas. Sklindantis iš visur, truputis debesų. Balta ant juodo.. Ir iš kur? Einant per lūžtantį ledą svyruoju. "Baisiai aukštas dangus, baisiai žemė gili.. "
Didžiavausi savim. Truputį; dėl pasakyto soneto, ir to vienintelio ištarto žodžio NUOSTABU, kuris tarsi parodė pasaulį iš naujo. Tiek nedaug tereikėjo? Tas tylus murmtelėjimas man reiškė šitiek daug. Šitiek.
 Taip norėjau Tau apie tai papasakoti. Aišku, kaip visad, neišklausei. Kito gimtadienio, ar metų proga palinkėsiu išklausymo. Nes atrodo esi vienintelis žmogus, kuris taip mėgsta klausytis, ir nieko neišgirsti. Tik save.
 Bet ne, aš nepykstu. Aš tik gyvenu trupučiuką ta akimirka. Kai ašaros pačios ėmė veržtis iš akių. Nes buvo taip gera. Ir taip tikra.

 Kaip jau seniai nebuvo

Ir net tas laiškas, parašytas mėlynu flomasteriu, pirmas toks .. Paštu siunčiu piniginę. Nes Tau jos prireiks (juk mano dėka pametei) o aš tik atrandu ją vis kas tris metus.
Tai gal nuo šiol.. galėsim atrasti kartu?
 Niekaip negaliu nusiramint, kai man atsitinka bent truputėlis džiaugsmo. Atsitinka bent truputėlis tikrumo.
Ir.
- Kodėl mūsų kojos nesiekia žemės?
- Šokdami į bedugnę išmokom skraidyt.

Ir jeigu vienintelis kelias tik toks... Tai gal ir gerai?

Komentarų nėra: