Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. sausio 18 d., sekmadienis

baltas vynas tilindžiavo taurėje, mes matėmės pirmą kartą. Žvelgiau į tavo akis, šiek tiek išsiplėtusius vyzdžius ir stebėjausi, kodėl tos akys, nors jaunos ir gilios, tokios liūdnos. Slapčia svarčiau, ar tu, kaip ir aš, pagalvojai, kuo mums ypatingas šis miestas? Kuo jis mums nepriimtinas? Aš žinojau atsakymą - čia liūdni žmonės nelaukiami. Čia kiekvienas geriantis kavą, vyną, parke vedžiojantis šunį, ar net šiek tiek įdomesnis, čele grojantis menininkas negali būti liūdnas. Žiūrėjau į tavo blakstienas, šiek tiek riestas, atidengiančias vandenyno mėlynumo akis ir mąsčiau, ar supranti, kad esi kitoks. Ar jauti tai eidamas gatve, rūkydamas žalią Kentą, kuris tavo gyvenime atsirado visai netyčia, ar jauti tai dabar, gerdamas su manim vyną ir nagrinėdamas kiekvieną mano judesį ir akių žvilgsnį? Paprastai žmones pajausdavau per akimirksnį, bet dabar buvau sutrikusi. Nieko negalėjau apie tave pasakyti. Beveik nesikalbėdamas su manimi už virvutės laikei visus mano jutimus, potyrius, ilgus metus kauptą patirtį. Beveik nesikalbėdamas su manimi, nenukreipdamas žvilgsnio nuo mano akių, neleidai turėti man jokių pašalinių minčių, tik tas, kurios skambėjo lūpose, judesyje, net kvėpavime. Tai darė įspūdį. Mokėjimas žaisti be jokių ginklų, tik su subtiliu noru parodyti, kad tuos ginklus turi.
 Tu vidumi labiau senas, ar jaunas? - paklausei. Nusišypsojau. Juk aš visad buvau labiau žmogus, nei būdvardis...
 Tas vakaras buvo įdomus. Skaidrus. Netikėtas ir šiek tiek neramus.
 Širdis visuomet plaka tankiau, kai surandi savęs vertą varžovą.

Komentarų nėra: