Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. sausio 19 d., pirmadienis

kartais norėčiau papasakoti tau apie viską, apie visą savo gyvenimą nuo a iki z, bet tau tai reiktų nuslėpti nuo žmonos. O nuo žmonos slėpti nevalia, juk ji - artimiausias žmogus, subtiliausi jausmai, visi gražūs dalykai, atsitinkantys žemėje. Tu ją myli, žinau. Aš tave laikau didžiausiu savo autoritetu. Tik kodėl net autoritetai kartais keičiasi socialinėmis kaukėmis?

 Vakaras toks, kad mintys teka geometrinėmis figūromis. Ten trikampis,  kvadratas, o už šimto kampų slepiasi skritulys, lygus su tavo galva, mano galva. Dienomis mąstau, ar tūriai labai skiriasi. Dienomis mąstau ir atsakinėju į klausimus, ar dar liko vilties žemėje. O prasmės? Sakau, kad liko. Tik nežinau, ar tikros. Išgalvotos tikrai liko. Visuomet liks.

Mane visuomet lengva išmušti iš pusiausvyros. Aš kaip kompasas, tik dažnai neturiu šiaurės, atspirties taško. Užtat turiu daug kitų taškų. Ir kiekviename - po namą. Kas geriau, kartais klausiu savęs, o kažkas aidu galvoje, kai skaidresnė diena, atsako - nieko.

Vis bandau priartėti prie istorijos su tavimi, kunigaikšti, mūsų susipažinimo. Niekada netikėjau, kad tokios istorijos vyksta iš tiesų, todėl kai sėdėjai prieš mane, analizuodamas mano akis, nosį, plaukus, kvėpavimą, netikėjau. Netikėjau, kad iš tiesų atsiradai taip netikėtai, taip netikėtai ir pribloškiančiai, nusivedei mane kavos. Anksčiau tokios istorijos vykdavo visiems, tik ne man. Ir dabar tu. Nelauktai, paprastai, amžinai. Įsiveržei kaip viesulas, išvartei viską aplink (na, pripažink, juk tikrai... Pakeitei net amžiams įkaltus žmonių vardus) o tada ramiu balsu pasakei, kad tai tik susikaupusi intravertiška energija. O tada tik ramiu balsu pasakei, kad sutarsim, kad ateisi šeštadienį, kad kalbi kinų, anglų, prancūzų, rusų kalbomis, kad žinai žmonių reikšmes, kad domiesi socionika, švietimo sistema, netiki politika. Kokius dar mokslus ir cheminius elementus man vardijai? Nieko nebepamenu. Gal tik tą jausmą, kai viskas pasidarė tūkstantį kartų lengviau. Skaidriau. Nebeatrodė baisūs nei koncertai, nei kiti žmonės, nei nežinojimas, viskas pasidarė taip tūkstantį kartų paprasta. Sustingo visi apibendrinimai, vertinimai. Esi keisčiausias mano sutiktas žmogus ir aš kviečiu tave užeiti. Į tamsą, šviesą, juk matau, kad tau nesvarbu. Gal todėl ir kviečiu.

 Gal todėl ir dėkoju, kad atsiradai mano gyvenime ir išbarstei mane maloniai. Jaukiai.

Kitaip.

Komentarų nėra: