Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Su L vaikščiojom senamiesčio gatvėm, kalbėjomės apie nuotaikas, bandėm patekt į parodą, kuri turėtų sukelti skausmą ir gėrėm kavą netoli stoties. Ir tai buvo gerai. Pokalbiai apie emocinius intelektus, naktų įkvėpimus, žavų ir nepažįstamą Londoną ir sraigtasparnius, kuriais ten galima atskristi. Planuojam keliauti po Lietuvą, plaukti baidarėmis, mokytis prancūzų ir miegoti miegmaišiuose. Tai planavom ir anksčiau kol staiga
 Pradėjom kalbėtis jau kažkaip kitaip. Be nesibaigiančios šypsenos ir juoko kiekvienam sakiny. Apie tai, kas slegia, ko bijom, kas nuvilia
 Ar būna, kad pamatai žmogų ir supranti, kad tau jo reikia?
 Būna, sakau. Ir tai pakankamai baisu. Ypač kai šalia reikėjimo įsiplieskia liepsna, aistra, noras nagrinėti vienas kitą iki beprotybės, keliauti, atrasti, palikti viską už nugaros, atiduoti save iki pat pat galo, pačios pavojingiausios ribos. Aš moku įsimylėti iš žvilgsnio, galvoju, bet tik kelioms sekundėms. Ir tai manyje gimdo tikrumą, norą gyventi, rizikuoti. Parodyti kitam savo vidaus audras.

 Dabar viskas nurimę. Dabar viskas kitaip. Bet aš pasiilgau to jausmo, kai norisi paaukoti viską už kelias minutes kartu. Tam, kad realizuotum iliuziją, kad begalinė meilė įmanoma. Tam, kad išlaisvintum save trumpam, o vėliau stipriai stipriai surištum. Pririštum.
 Jaučiu, kaip artėja dar vienas gūsis.
 Šį kartą aš jo laukiu

Komentarų nėra: