Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Kai viską sugniaužia viduje, suspaudžia ir tiesiog laikaisi, kad nepratrūktum, kai galvoji - o ne, dabar teks gyventi paprastą gyvenimą, šnekėti su tetom, valgyti pusryčius, apsimesti, kad viduje nevyksta nesustabdomas yrimas---tai yra ta būsena, dėl ko šitaip ilgai vengiau gyvenimui atvertį širdį.
 Finale paaiškėja, kad tuščias gyvenimas, be jokių gilesnių jausmų, be proto praradimo ar sąmonės aptemimų, yra ne tik išeitis, bet ir vienas geriausių sprendimų apskritai.
 Aš per daug turiu didybės savyje, net labai trokšdama negaliu pasakyti Tau, kaip negera ir tamsu pasidaro pagalvojus, jog viskas ne taip, kaip maniau esant. Galėčiau kovoti, galėčiau lieti ant Tavęs vandenį, pykti, rėkti, priešintis, bet visa tai man jau praeityje, visa tai man atrodo nebrandu ir mano Didybė uždeda šaltą, abejingą delną ant mano lūpų ir liepia nutilti.
Nes nežinau, ar pavyko parodyti, kad manęs ten buvo lygiai tiek, kiek Tavęs. Gal ir nepavyko, jei jau šitaip.
 Pasaulis man grasina mirtimi.
lieka daug nepasakytų žodžių, sakinių, junginių. Dostojevskis, Tarkovskio kinas, 3000, mafija, Mačernis, juokas ir slaptos šypsenos, viskas ropinėja mažom boružės kojytėm ant širdies, o tada tyla sūriu vandeniu iš visų gyvenimo ertmių ir bromų.
 Keista norėti kalbėtis su Tavimi, keista, kad tik savaitė, nors gal greičiau - ačiū dievui, nes ką gi mes darytume?..
 Dabar tai nebesvarbu, nes esu pakankamai aiškiai viską supratusi. Ne pirmą ir ne paskutį kartą.
 Tyla
 Tyla
 Tyla


Ir tada autorius mirė

Komentarų nėra: