Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

oras vėsokas, lėtai dėliodama žingsnius grįžtu namo. Lego kaladėlė. Ir mano visas mąstymas sudėtas į  lego kaladėles. Per šias dienas, savaites - lėktuvų bilietai, skrydžiai, mylimos rankos, vyno taurės, Mocarto gyvenimas, mirtis, keli muziejai, kelionė šeštą ryto į autobusų stotį, nemiegas, prošvaistės. Laiškai. Kasdien rašau tau juos mintyse ir jau praradau viltį, kad... Tiek to. Šį kartą patikėsiu, kad nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi.

Grįžtu į namus, o rankoje - skėtis, ant riešo - laikrodis, rankose - Geršvino natos, išvydusi jas prieš akis akimirką negalėjau kvėpuoti, stovėjau priblokšta gyvenimo nenuspėjamumo, įsitvėriau į baltą fortepijoną, nes atsiminiau, kaip kadaise taip gerai pažįstamos ir švelnios rankos grojo preliudus, visus tris, aš gulėjau ant lovos, stebėjau mėnesienos apšviestą vyno taurę ir viskas buvo tarsi naujas, neatrastas pasaulis. Dabar tas pasaulis man rodosi tarsi užaugintas, bet nelabai pasisekęs vaikas: išėjo suaugęs ir daugiau nebegrįžo. O gal dar ir sugrįš kada, tik aš jau nebeprisiminsiu, ko laukiu. Namie apsigyveno užtrenktų durų garsas, tik nereikia  nuliūsti, aš jo nebijau. Gal todėl, kad pati išdrįsau tas duris užtrenkti, net jei kurį laiką susigūžusi gulėjau ant žemės, o vėliau kvėpavau į rakto skylutę, tikėdamasi pajusti tave šalia. Bet tu jau buvai toli. Ir aš buvau toli. Liko tik užtrenktų durų garsas, trylika iš septyniolikos tavo išlietų žvakių ir kvapas prisiminimuose.

Aš žinau apie tas visas neišvengiamybes. Apie beprotybes, skersvėjus, violetinius plaukus, katės akis, prisirpusias lūpas ir baimę, kad tu manęs nori šiek tiek labiau, nei aš tavęs, ar atvirkščiai, bet tuomet man prieš akis pradeda bėgti dienos ir naktys, kurios yra tokios neinvestuojamos, neatiduodamos. Jos mano, kaip ir šitie namai, į kuriuos grįžtu - juose manęs gyventa, tarp sienų čia nardo mano siela ir saugo nuo nuodų, nuo viso pasaulio nuodų.
Žinau, kad visuomet buvau naivi, nuoširdi, bet atsirado dalykų, dėl kurių tu daugiau niekada negalėsi manęs apgauti. Niekada niekada, jokia forma, girdi?

Iškvepiu, dar trumpam sustingstu radusi laiškų pašto dėžutėje. Lėtai perskaitau. Pagalvoju, kad bent kartą per šiuos kelis metus galėčiau peržengti savo principus ir parašyti tau, pasakyti, kad per šį mėnesį atradau daug: muzikos, knygų, šalių, žmonių, kurie atrodo neįveikiami ir net būdą, kaip patikrinti Tarkovskio preciziškumą - užfiksuoti plyštančio vorantinklio garsą. Bet neperžengiu, tvardausi, nes žinau, kad šitaip bus geriau, nes aš juk nesu tikra, ar tau tai rūpi.

Kaip viskas tapo taip painu? Žmonės, vaikai, visi, kas skriejo aplink mane, mylėjo ar nekentė, susiliejo į vieną asmenį. Familiarų, nesubalansuotą "tu". Jei nori, ieškok savęs.
Svarbu išlikti atviram. Ne ieškojimams, o sau.

taip viskas ir yra: meilės tu, užmaršties tu, neapykantos tu.
dar yra nuovargis
su juo ir šiąnakt ir pasiliksiu

Komentarų nėra: