Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

juk būna, kad norisi tik užmerkti akis ir kristi ten, kur tuščia. Bet kažkas viduje stabdo. Neleidžia. Liepia pasilikti dar kelioms minutėms, kol į tiksintį tarpą bus įkalta raidė.

 Nesupratau, kuo R. kvepėjo stipriau - vynu ar smilkalais. Labai ilgai nesimatėm. Net nenumaniau, kad tai atsitiks šiandien. Pastaruoju metu nebegaliu nieko nuspėti, viskas sudėliota už mane. Egzaminai, susitikimai, koncertai, sakiniai. Dar niekada neatrodė taip nulemta. Man rodos, stipresnis visgi buvo vynas. Kai orkestras įsigrojo, jausmas pulsavo visu pajėgumu. Labai skaudėjo. Skaudėjo jausmai, kad čia dar galiu užčiuopti kažką savo, lietuviško, skaudėjo suvokimas, kad namų jau nebėra, tik neaiškūs prisiminimai, skaudėjo žinojimas, kad viskas - manyje, o ne aplink mane - - vėliau R. išėjo į savo butą Užupyje, pažadėjo sugrįžti, kad namo grįžtumėm kartu, tada sutikau žmones, kurie sakė kaip gerai, ir po 30 metų niekas nepasikeis, nes mes susitiksim ir bus labai faina! O aš tuo metu galvojau, kad jie dar nežino, jog daugiau niekada nebeisim šituo keliu. Gali būti, kad daugiau niekada nebepasimatysim. Gal turėtų būti baisu, nejauku, bet man dėl to negaila. Jie nėra namai, jie tik užslinkusi oro srovė. Jiems niekada necituosiu Gėtės ir niekada su jais nekalbėsiu apie Gedimino stulpų tatuiruotes ant pilvo.

Iš šio neaiškaus scenarijaus išplaukia gan aiškus reziumė - manau, kad visi turim savo kelią
Manau, kad kai kurie žmonės tėra epizodai. Ilgėtis galima, bet būnant su savimi. Ne su jais. Jei ilgiesi žmogaus, kai esi šalia jo, tai jau tamsi duobė, o ne ilgesys.

Ruduo, labai šalta, viskas kažkaip filosofiškai
bet kaip paneigti, kad

Viskas kas praeina
Simbolis tėra

Komentarų nėra: