Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

aš neturiu laiko rašyti laiškų. Atsiremiu į kažkokią aplinką, nusiperku kavos, atsidūstu, sapnuoju lapės gaudymus, sapnuoju save kai nieko netrūksta, bet ir to negana, tada šoku salsą iki išnaktų, šoku, šoku, šoku
 nusipirkom bilietus į Amsterdamą, visai spontaniškai ir netikėtai - kaip visada, aš sakiau - bijau, gal nereikia, jis sakė - o aš pasiilgau, šįkart to užteks
buvau grįžusi į Vilnių ir buvo velniškai ilga naktis, buvo daug svarstymų, taxi automobilių, buvo kinas, trys buteliukai gėrimo geriausiems draugams, buvo daug kalbų, Dali ir Picasso paroda, karštas baltas ir raudonas vynai, bet svarbiausia - buvo rudeninio lietaus ir sereikiškių parko pripildytas Vilniaus oras, pilkuma, šiokia tokia tuštuma viduj, mažai žmonių ir pilnas,pilnas,pilnas saugumo jausmas, kuris gelbėja, kuris laiko šiam pasauly. Kai sėdėjau lėktuve grįždama atgal galvojau, kad tai yra nepakeliama, tai yra sunku, tai yra nepaaiškinama jokiam kitam žmogui, nebent tam, kuris irgi dabar nebeturi jėgų užsimerkus atsimerkti dar kartą, bet vis tiek... Vis tiek nepaaiškinsi.
Ir aš maniau, kad viskas jau praėjo, ir aš maniau, kad nebėra jokių jausmų viduj, kad jos padovanota girlianda galės suktis mano kambary ir priminti dienas, kai viskas buvo beveik paprasta, bet negalės, nes širdis nieko nepamiršta, kad ir kurioje vietoje būtų

Komentarų nėra: