Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

sėdžiu bibliotekoje, langas neatidarytas, šiek tiek karšta, pro langą - žali medžių lapai ir šiandien netikėtai giedras dangus. Prieš kelias dienas snigo, bet jūs tai visi žinot, nes irgi gyvenat Europoj, ir jus, matyt, sniegas irgi užklupo visai netikėtai - aš su juo susidūriau per pietų pertrauką, eidama nusipirkti sušių iš artimiausios "sveiko maisto" kavinės. Kaip visada neturėjau skėčio, todėl verksmingai prisiminiau juodą žavią skrybėlę, kurios taip ir nenusipirkau Camdene. Dabar jaučiuosi jos pasiilgusi, nors ji niekada nebuvo mano.

 Iš tiesų tai norėjau parašyti apie Mariją - ji jau savaitę valgo šaldytą picą ir aš jaučiu, kad jai yra daug sunkiau, nei man. Nes bibliotekoje ji praleidžia kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, o juk rašo tą pačią varganą paskutinę modulio essay, kuriai aš skirsiu lygiai dieną, nes likusias dienas dirbau ir "nebuvo įkvėpimo". Jai yra sunkiau; šį savaitgalį atvažiuoja jos mama ir ji nori pabaigti darbą kuo greičiau, dirba jau savaitę, dabar įvairios mokslininkų mintys painiojasi jos galvoje ir ji nebežino, nuo ko reikėtų pradėti. O vis tiek baigs aukščiausiu įvertinimu, nes ji geriausia studentė mūsų kurse ir tai jau nebėra netikėta.

 Marija man sakė, kad svarbiausia yra ne tai, kiek žmogus gali padaryti, bet tai, ar jis sugeba rasti ramybę savo viduje. I know what you mean, sakau jai, ir tikrai tikiu, kad žinau. Viskas prasideda galvoje, bet iš streso aš galiu tik valgyti, o ne rašyti apie tai, kaip išmanieji telefonai paveikė mūsų visuomenę.

 Vakar kapstydamasi po stalčius ir ieškodama labai svarbių internetinės bankininkystės detalių tarp milijono popierių radau geltoną voką, iš pradžių jo neatpažinau ir net kiek sutrikau. Nežinau, kaip jis atsidūrė tarp visų dokumentų, pradedant mokyklos baigimo atestatu ir baigiant paskolos studijoms patvirtinimu, bet galbūt jis irgi turėjo ten būti, kaip priminimas jau praeito gyvenimo ar jausmų, kurie daugiau nesugrįš. Skaičiau laišką, esantį voke ir grįžau prie praeities tyrinėjimų, kurie kasdien neapleidžia mano galvos, kad ir kaip to sau linkėčiau. Juk žinot, kaip tai baigiasi: keli atodūsiai, ir vokas vėl atsiduria stalčiuje, o pirštai renka jau kito žmogaus telefono numerį.

Gražios buvo tos dienos. Ir oras buvo pastovesnis. Jei jau šalta, tai šalta - sėdim įsisupę į paltus, striukes, geriam arbatą Vilniaus centre arba namie, prie židinio. Jei karšta - Trakai, ežerai, ilgos dienos su knyga rankose, Mykolaičiu arba Šopeno valsais, net bandymais juos groti.

Viską nešiojuosi su savimi.

Komentarų nėra: