Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. birželio 21 d., antradienis

žinai ką? man keista, kaip kartais nesusimąstoma apie paprasčiausius dalykus.
Dabar išlipau iš vonios (mintyse dar pagalvojau, kaip diskutavom, kad be šito negaliu, ir tikrai negaliu) ir nuėjau džiauti skalbinių. O juk naktis. O juk naktis ir girdžiu kaip pro kažkurio namo langus sklinda arija. Atrodo, kad tai vienas iš mano vasaros uždavinių - išsiaiškinti, kas dainuoja tuo žaviu baritonu, ir kas klausosi klasikos amžinai. Savaitgaliais, antradienio vakarą. Nesvarbu.
Pasižiūriu aukštyn ir net krūpteliu tarp stogų pamačiusi kaminus - atrodo kaip gyvi žmonės. Žmonės man vaidenasi dažniausiai. O gal čia ne vaidenimasis, gal čia priminimas, kad jie nuolat aplink.
Pastaruoju metu - jau nuo rugsėjo mėnesio - pradėjau mažiau kalbėti. Gal tik artimiausiems draugams šiokia tokia išimtis, bet vis tiek, daug mažiau. Blogai tai, kad ir su savimi mažiau kalbuosi. Atrodo, kažkoks blokas viduj ir atrodo, kad visos tos naujovės, naujas pasaulis taip stipriai išmušė iš vėžių, kad niekada neapibūdinsi. Bet dabar supratau, kad reikia laužtis pačiai per save, pradėti pasakoti apie tą nepaaiškinamą darbą, dienotvarkę ofise, Salimo šaldytuvo nuotraukas, Andrea, kuris negali atlaikyti ilgų skrydžių, Dianą iš Berlyno, kuriai vis dar jaučiu šiokią tokią simpatiją, ir visus kitus. Galbūt ir nesupras, galbūt ir nenorės suprasti, bet bent jau bus aišku, kodėl taip staigiai pradėjau viską atgręžinėti į save, o ne į kitus.
et.
tiesiog norėčiau bent truputį pasijausti taip, kaip anksčiau. Ir ne ne, visai ne grįžti į praeitį. O pasijausti kaip anksčiau

Komentarų nėra: