Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Anksčiau žiūrėdama filmus šiek tiek nusiramindavau, o dabar nebegaliu - pertraukiu vidury žiūrėjimo, stabdau, kalbuosi ir visai nesikoncentruoju. Ir visai nežinau kodėl. Kita vertus, niekada nemačiau daug filmų

 Aš išmokau save išteisinti ir išmokau nesijausti kalta. Aš išmokau klausytis, bet nepriimti to, kas žeidžia. Išmokau kontroliuoti save ir žinau, kad kartais esu stipri. Kita vertus, gyvenime man viskas klostosi pakankamai lengvai, tik vidus neduoda ramybės

kai žinai, kad atskirtis sukuria skausmą, o skausmas - atskirtį. Niekada taip gerai savęs nepažinau, kaip per tuos metus, kai teko būti vienai. Matau kur stovi tu, ir matau, kur esu aš. Mus skiria tūkstančiai kilometrų ir galbūt niekada nežinosiu, ko noriu, bet visad suvoksiu, ko nenoriu.

Tinkamo laiko sprendimams tikriausiai nėra, o gyvenimas rodo, kad variantai per daug skirtingi, kad apgalvotum. Vakar sėdėjau traukiny ant grindų į Valenciją, buvo beprotiškai karšta, kando uodai ir aš pagalvojau, kad net jei labai norisi mesti savo gyvenimą ir pabėgti į kitą šalį, atversti naują lapą, to daryti nereikėtų.

 Nes aš juk tai padariau. Ir suprantu, kad viskas pradeda kartotis, tik šį kartą trauki save vienas, vadinasi, visos ydos, trūkumai atsiskleidžia visu gražumu, ir nėra nieko, kas galėtų išgelbėti. Todėl tenka pačiam save siūti. Nes labai retai būna kaltas gyvenimas. Dažniau tai mes, savęs neišlaikantys.

 Jei turi galimybę, reikia dirbti su savimi tame pačiame lape, toj pačioj knygoj. Nesvarbu, kelintas puslapis tai būtų.
 Kartais traukinys sustoja, oras pasikeičia ir be jokių pastangų prasideda naujas skyrius.
Nebent atsiduri atrakcionų parke. O taip ir atsitiko vakar

Komentarų nėra: