Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

what a time to be alive

šios savaitės radikaliai skyrėsi nuo viso gyvenimo, kokį gyvenau anksčiau ir vis dar negaliu patikėti, kad tai jau praeity. Man atrodė, kad nustojau kvėpuoti, bet tada pradeda piltis paprasta gyvenimo buitis, ateina žmogus, užmiega šalia ir darosi jau visai nesvarbu, ar labai pavargsti darbe ir ar dar turi vakare jėgų eiti į aikštę rūkyti tabaką. Eini ir jau tiesi toks ne vienas, nors pažeidžiamas, lengvai permatomas, sužeidžiamas, bet mylimas. Artimas.
 ir keista, atrodo, juk ši naktis buvo tik dar viena naktis lėktuve, aš jau turėjau priprasti prie laukimo ir supratimo, jog negaliu būti tikra, kad matau tave ne paskutinį kartą. Aš turėjau priprasti, bet vis tiek kaupiasi ašaros atsisveikinant ir kiekviena sekundė praleista kartu man atrodo ypatinga. Aš labai saugau mūsų laiką. Bijau tau apie tai sakyti, nes juk kvaila, kvaila, o mes lyg ir suaugę.
 Mane vis dar stebina paradoksai - akimirką esi paskendęs tarp spalvų, žmonių ir įvairovės, o kitą esi kažkur nakty, vienas, tuščiam nenuartam lauke ir nežinai, kurioj pusėj šiaurė. Gal dabar reikėtų išsirašyti, bet dabar tik ryju seiles ir galvoju, kad jau daugiau nei pusmetį jausmą, kai esu atskirta laikau įprastu, bet skauda daug labiau kai netyčia pro širmą pamatai, kaip galėtų būti.

Norėčiau, kad būtum šalia, bet laikrodis vėl apvirto į kitą pusę ir skaičiuoja 23 dienas. Man liko Dostojevskis, pasikeitusios lentynos bute, milžiniškas karštis ir nuovargis būti toli.

Tikriausiai toliau mintyse rašysiu laiškus ir galvosiu apie dieną vienuolyne.
O tu žiūrėsi olimpines žaidynes visą naktį ir apsimesi, kad nemiegi.
Taip ir susisieksim, per prisiminimus ir jausmą, kad namo grįšiu pas tave, net jei teks šiek tiek palaukti.

2 komentarai:

Žydrius rašė...

Nerealiai gražu, man labai patiko (y)
Gelėčiau skaityt ir skaityt tokius įrašus..

Mūza. rašė...

ačiū!