Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

 ne ne, šlovė tik išorė, dabar jau tikrai įsitikinau.
Kiek laiko jau praėjo, o vis dar ta pati daina skamba, kiek laiko ji dar skambės? Aš žiūriu į raudonas lemputes savo kambary ir mąstau, kad joks visuomenės dėmesys neatpirks intymumo. Jo nėra. A crowd is not a company. Viską susikuri su švyturėliais savo viduj, tada susmunki prie tvoros indų rajono vidury, žmonės pradeda klausinėti, ar viskas gerai, aš parašau eilėraštį. Na taip. Mainai įvyko, sutinku.

cmon, feel me. Only a thread has left. Juk Dostojevskis rašė, prisimenu, jis rašė: tą pačią minutę, kai jūs pasibaisėjimu pamatysite, kad, nežiūrint visų savo pastangų, jūs ne tik nepriartėjote prie tikslo, bet tartum nutolote nuo jo, - tą pačią minutę, iš anksto jums sakau, jūs staiga ir pasieksite tikslą, ir išvysite aukštesnę, stebuklingą viešpaties galią

tai panašu į Seneką, bet aš nesiplėsiu
tik jaučiu, kaip stipriai kartais man reikia izoliacijos. Nuo ekrano, knygų, labiausiai - nuo savęs pačios ir bet kokių erdvių, kurios turi ribas. Ir jaučiu, kad nieko nebegaliu padaryti, pasąmonė pati pasiims ko jai reikia, izoliuos, atjungs, išjungs šviesas, t.t. nežinau, ar verta iš anksto atsiprašyti.

šiandien kaip niekad jaučiu, kad there is a door.
vakar svarsčiau apie baimės ir nepasirengimo imtis veiksmų skirtumą. jis irgi yra.

kartais reikia šnekėti čia ir dabar, nes kitaip gali būti per vėlu  

Komentarų nėra: