Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

girios, trūksta girios

Marina pasakytų, kad tokia būsena yra gera. Ji patartų pasiekt dugną, ilgai stovėti po dušu, gauti vandens energiją, slysti tol, kol atsitrenkiama, klykt, šaukt, pirkt tuos nelemtus bilietus per Turkiją (aš jų ilgiuosi), skųstis visiems arba nesiskųsti, žodžiu, kristi atplaiduotom rankom ir nesivarginti galvojant apie ateitį. Pasak jos, būtent tada, kai tamsiau negali būti, pradedi stotis ant kojų. Bet dar ne tada išeitis atrasta. Išeitis atsiranda, kai pradedi stotis ant kojų, o tada tavyje susikaupia tinkamiausia terpė kūrybai. Va tada jau galima kalbėti ir atsiverti. Tada jau palengvėja.

Gal ir tiesa; tik bėda, kad net stojantis ant kojų, net turint savyje viską, ko reikia (ar tikrai? Tu man taip sakei. Aš tikiu, nes myliu tave), kalbėtis su savimi dar nesinori. Aš slankioju po šaltą namą kaip vaiduoklis, išjungiu šviesą įeidama į kambarį, traukiu iš šaldytuvo buteliuką vandens ir padedu ant spintelės, kad sušiltų, ant kraujuojančios rankos uždedu stiklą vietoj pleistro. Ir tai nė kiek neskirta aprašymui, diskutavimui, išsiskaudėjimui. Tai ateina iš vidaus. Tuomet ir suprantu, kad labiausiai žmogus bijo skausmo, ir ne fizinio, o emocinio, nes tada nė vienas iš mūsų nežino, ką daryti.

Dar praeitą savaitę sakė: tau pirmas kartas, aš jau žinau, kai taip būna, aš žinau, tai praeina, o aš tik mirksiu, skaitau po vieną eilėraštį per dieną, jie visi pažymėti skaičiais.
Dar esu čia, bet labai sunkiai pasiekiama. Ypač sau.

pilno kvėpavimo plaučiuose

Komentarų nėra: