Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

nes tai yra time-consuming, nes noriu turėti kažką paprasto ir tikro - tokio paprasto, tarsi iš medžio būtų nukalta, nes dažnai tai tėra gražus įvilkimas, o viduj - vakuumas, nes per daug žmonių ir gražaus šypsojimosi, nes tada tu manęs nepažįsti, nes mes visada turim kažką kramtyti, kad neprarastumėm dantų aštrumo, nes niekada neturim laiko

priežastys, dėl kurių nenorėčiau čia būti, priežastys, dėl kurių norėčiau pabėgti, bet kur aš bėgsiu? Aš neturiu tikro ir paprasto, tarsi iš medžio būtų nukalta. To man trūksta labiausiai. Aš nemoku erdvės ir energijos semtis iš žmonių, man reikia kalnų ir miškų, man reikia upės tekančios, man reikia, man reikia, man reikia... Aš irgi esu vartotojiška visuomenė, bet kam vartoti vienas kitą, mes galim kitaip, geriau, mes galim...
 chaosas. tyla. uždanga leidžiasi.

Šiandien ant peties užkrito lapas, pakeliui į universitetą ant šaligatvio buvo išbertos kavos pupelės, prancūzų k dėstytoja pagyrė mano raudoną paltą, susipažinau su norvegijos oro linijų ypatumais, vidury stoties grindys buvo išteptos krauju, vidutinio amžiaus pora ginčijosi dėl perkamo blenderio

- I just wanted to have something small in the kitchen, I only needed that small thing and you made it massive, you always buy massive stuff that we don't need, why does it need to be so huge 

gal tas pokalbis nebuvo apie blenderį
gal nebuvo ir apie virtuvę

lūžio taško nėra. Ir aš jaučiu, kaip ateina kažkoks nekalbėjimo laikas. Atsivėrimo, užsitvėrimo. Gal pastatysiu tvartą vidiniams žvėrims. Gal ten nebus jokių laiko dimensijų ar išskaidytų asmenybių.
gal nebus amžinai galandamų dantų. Kažkas viduj juokiasi ir purto galvą.

bet nuo neigimo viskas ir prasideda

Komentarų nėra: