Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2016 m. gruodžio 9 d., penktadienis

kokia subjektyvi ir trapi laimė, kaip mažas drugelis rankose. Kaip reikia ją saugot, kad nepersmeigtų strėlės, kad nenužudytų plėšrūs paukščiai.
vos ją pajutus - nuovargio virvės, ilgos kelionės traukiniais, man dreba rankos, nenulaikau užrašų knygutės.
galvojau apie savo vienišumo jausmą, apie tas ilgas valandas, kai būnu visiškai viena, ir galvoju, iš kur radau stiprybės nenukreipti viso šito į save, nukreipti į ką nors kitą, pradėti pilstyti laiką saujom, tarsi aplink būtų pilna keramikinių indų.
kokia subjektyvi ta laimė, kurios lauki mėnesiais, metais, kartais tavęs paklausia - ar tiksliai žinai, kada paskutinį kartą buvai laimingas, ir iš akių pasipila ašaros, nes į tą momentą niekada negrįši
tas dualistinis pasaulis, mano dvi viena nuo kitos atsiskyrusios mintys, jos plaukia kaip žuvys skirtinguose upeliuose, jos net nepažįsta viena kitos
todėl ir nereikia nervintis, todėl ir užsiiminėju būties architektūra,  komponuoju interjerą, nežinau, ar tai susiiję su manimi
prie tualeto universitete yra fotografijų paroda, ten parašyta kažkas apie milošą, bet staiga pagalvojau - aš niekad nesupratau, koks aš tyras esu, kaip viskas lengva, kaip viskas atvira, o ta minutė, kai viskas pasibaigia, yra gėrio minutė
ar tu laiminga?
skaitydama liūdesį
paprastą liūdesio eilėraštį

Komentarų nėra: