Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

<...> ir visa tai, visa emocinė pilnatvė, kurią jaučiu... Ji nebūtinai yra laiminga. Supranti? Pilnatvė nebūtinai yra laiminga. Skausmas irgi turi savo vietą. Kartais jis nevaldomai plečiasi. Kartais jis iš mažos drėvės medyje gali virsti mišku. Tuomet tai irgi vadinama pilnatve. Aš pilna skausmo.
Tu pyksti, kad aš tyliu. O aš nebežinau, kaip kalbėti.
Šių emocijų užtektų bent pusmečiui. Bent pusmečiui agresyvios aplinkos tylos, nes vidus kaukia. Tačiau aplinka netyli. Aplinka beldžiasi trim tiksliais pabeldimais į duris. Prieš akis atnešta knyga ir A. Camus prisipažinimas: oras kupinas paukščių, žiaurių ir baisių.
 Oras kupinas suslėgto mano kvėpavimo. Jaučiuosi taip, tarsi mane slėgtų dvi juodos sienos, artėjančios viena į kitą. Ta plona oro srovelė, kuria kvėpuoju, jos nepakanka. Jos nepakanka, bet aš nebegaliu sau leisti pabėgti savaitei į Niurjoką, juk tai apgavystė. Juk tai savęs apgavystė ir kelių minučių kvapas, neatnešantis tikrumo. Galbūt šįkart tikrasis išsivadavimas būtų savaitei pabėgti į Vilnių, o ten jau užsimiršti... Perleisti per save tikruosius griaučius. Įkvėpti.
Visas menas man vis dar apie tave. Eilėraščiai, knygos, filmai. Tiesa, jau sąžiningai galiu pasakyti - neberašau, neskaitau knygų ir nežiūriu filmų. Tai oro srovelei, kurią turiu, tiek neduota. Nestatysiu savęs į aukos poziciją. Tik noriu pasakyti, kad visas menas man vis dar apie tave, o tai juk daugiausia, ką galiu pasiūlyti.
Kelias akimirkas atrodo, kad gyvenimo skonis, kurio siekiu, taip arti. Tereikia užsimerkti. O tada atsimerkiu, ir matau šitą tuščią kambarį. Du puodelius, plikytus vienu metu. Tai galėtų sukurti dviejų žmonių iliuziją, tačiau vienas puodelis yra pilnas druskos ir mano kosulio. Tik tiek.


Tyla mikrofonuos. Žaliakalny miegančios kielės.
Baladės paliko gitarų ir balso stygas.
tik mudu abu lyg melodija armonikėlės
nutolstam kvartalais, kur vartosi miestas miegąs.

Maironio naktis, nuo visų aklinai užsidarius.
Pro orlaides žmonės, atrodo, kvėpuoja į mus.
Štai Laisvės alėja nutolsta Girėnas ir Darius,
jie leidžias į Kauną, juos vėl šitą naktį numuš.

Tuščia liks erdvė, tiktai žvaigždės bengališką ugnį
kažkur užu Šančių subers į stiklus traukinių,
mus kryžkelės rinksis ir siūlys iš kelio pasukti,
o vietinis radijas juoksis iš savo žinių.

Tuščiausiam Kaune, kur nebėr anei Truikio, nei Grušo,
per sienas šešėliai lyg nebylio kinas nueis,
stabdysim akimirkas - jos visą vakarą dužo,
kažką tau kalbėsiu ir daugtaškiai bėgs sakiniais.

Į orą trissyk bokštas blokš aimanuojantį varį,
baisu bus žinoti, jog vis dar tebesam kartu,
matysim, kaip Santakoj, Nemunui tekant į Nerį,
laipinsis kryžiuočiai ir inkarus mes iš karstų.

Nemiegantis Dantė paskirs mums abiem po sonetą,
senamiesčiu vysis rimuota naivia eilute,
ir gal jo tekste aš ištarsiu tiek laiko tylėtą:
myliu tavo eiseną mirusio tauro mieste.

/k. navakas

Komentarų nėra: