Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. balandžio 5 d., trečiadienis

 saulėlydžiai tokie gražūs 
nes lėti
ir nuoseklūs

visas gyvenimas niekada nebus kaip filmas, bet yra labai daug gražių detalių.
nepaisant nemigos naktų ir sapnų, ryte aš pabundu ir bėgu per žalią pievą. tokią neaprėpiamą. bėgant šiurpsta rankų oda. šiandien iš ryto ant žolės vis dar buvo rasa ir prikritę daug baltų žiedų. ir tos kelios sekundės, žiūrint į baltus žiedus po kojom ir ryškiai žalią ką tik nupjautą žolę yra surrealios. tarsi iš kito gyvenimo.
 dabar pats mėgstamiausias mano metų laikas. viskas atgyja. ir aš pati iš vidinio sąstingio atsigręžiu į save. pirmas gijimo ženklas yra galimybė jausti skausmą. vis dar bėgu nuo jo. bėgu kasdien, bėgu sapnuodama, o tą akimirką, kai nebegaliu bėgti, atrodo, kad jis niekada nesibaigs. bet po truputį švinta. gal tik aš nesuprantu. gal tik aš negaliu visko aprėpti. gal iš tiesų turėčiau patikėti kitais žmonėmis, kai jie man sako: tavo gyvenime visko dabar labai daug, labai per daug... 
galbūt tai tiesa, galbūt emociškai nebepakeliu krūvių. Galbūt visa tai, ką išjaučiau per pastaruosius mėnesius - galbūt tai yra per daug. Ir matyt nieko keisto, kad apie tai visai nešnekėjau, pasiteisino mano pačios kadaise brandintos mintys: kai esi labai užsiėmęs, neturi laiko nei skųstis, nei to analizuoti. Nes nėra kada. Jei turi tam laiko, tai jau prabanga, kuri rodo, kad visgi nesi toks užsiėmęs... dar turi laiko tarpų.
ir tie laiko tarpai reikalingi. jie net būtini. jų būtina turėti, norint būti sveikam. 
dabar jau turiu laiko tarpą. turiu mėnesį laiko iki antrų metų pabaigos. turiu savo temstantį kambarį, kuris tik vakar tapo mano kambariu. šiek tiek rausvėjantį dangų ir didelį medį per kurį laksto voverės. neaiškią ir nesuplanuotą ateitį. balto vyno butelį šaldytuve. knygas ant palangės. jos dar neperskaitytos, kaip ir aš pati.
 artėjanti tamsa dabar tokia graži. lėtai skverbiasi pro langą.

tenusileidžia saulė

Komentarų nėra: