Michelle

Mano nuotrauka
it was supposed to make you feel something

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

kartais ateina suvokimas, kai žinai, kad praleidęs tam tikrą akimirką, net trumpiausią, jau nebeužmigsi. Šiandien tą akimirką praleidau ir aš, kai betė iš namo netoliese atėjo parūkyt prieš išskrendant į kopenhagą ir vėliau į malagą, aš vėl verkiau, bet šįkart ji neramino manęs, tik priglaudė šalia savo galvą, kol cigaretė visai susmilko.

 daug galvojų apie vilnių. apie miestą, kuris kiekvieną kartą tarsi pagimdo mane iš naujo. tam tikra prasme vilnius visuomet man buvo auklė ir įteigė tam tikrus moralinius principus. prisileisdavo arti arti, o paskui parodydavo save visai iš kitos pusės. vilniečiai  - lunatikai, įsikandę į savo įpročius, maldas ir nuobodybes, o taip pat - menininkai. Meninkai visi iki vieno. Užtenka pažiūrėt į erdves, kur prikaišiota daugybė lietuviškų sielų. tos erdvės atsiveria vis iš naujo, o jausmą, jog šis miestas turi tarsi dvigubą - o gal net trigubą realybę - galima jausti visur, net užmigus ant suoliuko Žemaitės skvere.

 dar man patinka vilniaus oras. jis visad toks apčiuopiamas, švarus, bet jame yra tarsi koks nekantrumas, kvėpavimas, noras sukurti ką nors naujo. nesibaigiantis dvylipumas. Vilnius - toks nedidelis, bet tuo pačiu vidumi didelis miestas. gal net kiek lietuviškas, jo viduje daug daugiau jausmų, nei išorėje.

taip ir klaidžioju po šį miestą šią vasarą - vis dar jausdama, kiek daug jam esu skolinga.
svajoju apie kambarį kur nors stoties rajone, ar bent kiek panašų į tą, vašingtono skvere,
bet vargu - - -

kartais net labai norint
negalima pasižadėti

Komentarų nėra: